Neigiamas antropogeninis poveikis ekosistemų būklei pasireiškia ne tik per buveinių sunaikinimą dėl pakitusios žemėnaudos, melioracijos, urbanistinės plėtros, intensyvėjančio ūkinio naudojimo, bet ir per pastaruosius kelis dešimtmečius stiprėjantį klimato kaitos poveikį. Dėl jo kinta ar net degraduoja ne viena gamtinė buveinė, nulemdama rūšių nykimą, kurių tarpe yra ir paukščiai. Tačiau klimatinių pokyčių įtaka atskiroms buveinėms labai skiriasi. Labiausiai tikėtina, jog didžiausi pokyčiai Lietuvoje dėl klimato kaitos bus šiaurinėms – borealinės zonos buveinėms, taip pat šlapžemėms, kurios jautrios tiek temperat8rinio aplinkos režimo (dėl pakitusio vandens i6garinimo), tiek kritulių (dėl vandens patekimo) pokyčiams. Todėl ir Lietuvos ornitofaunos tikėtini pokyčiai pirmiausiai siejami su taigos tipo miškų ir pelkių paukščiais. Savo ruožtu, jų populiacijų būklė parodo ne tik šių ekosistemų ar atskirų jų buveinių, bet ir klimatinių sąlygų pokyčius. Dėl globalinio atšilimo ir jo sąlygojamų buveinių pokyčių, tikėtini atskirų paukščių rūšių paplitimo bei populiacijų gausos pokyčiai, kurie gali nulemti ir visišką rūšies išnykimą. Todėl šiuos procesus reikia stebėti ir taikyti visas įmanomas galimo poveikio sumažinimo priemones (pirmiausiai palaikant natūraliai degraduojančias buveines), kurios skiriasi skirtingoms rūšims.

Apžvelgus Lietuvoje perinčių paukščių sąrašą, išskirtos rūšys, kurioms kyla didžiausia grėsmė.

1. Dirvinis sėjikas. Tai šiaurinių platumų rūšis, susijusi su „tundriniu“ kraštovaizdžiu, o Baltijos šalyse peri tik atvirose aukštapelkėse. Per mūsų šalį driekiasi pietinė rūšies paplitimo riba. Nors peri ir pietų Lietuvoje – Čepkelių ir Žuvinto aukštapelkėse – nyksta dėl jų sausėjimo ir užaugimo sumedėjusia augalija. Nesiimant minėtų teritorijų tvarkymo darbų, dirviniai sėjikai gali nebeperėti po kelių dešimtmečių.

Dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria). Kęstučio Čepėno nuotrauka. www.naturephoto.lt

2. Tetervinas. Tai taigos zonos paukštis. Rūšiai reikalingos atviros erdvės tuoktuvėms, kurios natūraliomis sąlygomis formuodavosi didelėse pelkėse. Joms nykstant (dėl sausinimo) bei užaugant plynėms, rūšis ieškojo antrinių buveinių ir tuoktuves formuodavo pamiškės pievose, vėliau didesnėse kirtavietėse. Pradėjus intensyviai naudoti žemės ūkio plotus, pamiškėse buvusios tuokvietės buvo išblaškytos, o kirtavietėse sutinkami tik pavieniai patinai. Dėl sutrikusio veisimosi ciklo (mažo patinų skaičiaus tuokvietėse, kuris nulėmė žemą patelių produktyvumą), daugelyje vietų išnyko ar tapo reta rūšimi, kurios perspektyvos liūdnos. Tinkamos natūralios sąlygos liko tik keliose šalies vietose, nors dar prieš keletą dešimtmečių tai buvo plačiai paplitusi rūšis. Papildomas neigiamas faktorius – plėšrūnų – lapių, mangutų, o ypač šernų – gausa.

Tetervinas (Tetrao tetrix). Kęstučio Čepėno nuotrauka. www.naturephoto.lt

3. Juodasis gandras. Nors Lietuva Europos kontinente yra rūšies paplitimo arealo optimalioje zonoje su santykinai dideliu perinčių porų tankumu, paskutinius kelis dešimtmečius juodojo gandro populiacija nyksta mūsų šalyje. Pradžioje manyta, jog tai nulėmė miškų ūkinė veikla ir padidėjęs trikdymas. Tačiau naujausi moksliniai duomenys rodo, jog  rūšiai būdingas mažas produktyvumas dėl blogėjančių mitybinių sąlygų, kurios pirmiausiai susijusios su miškų ir pamiškės šlapynių, vandens telkinių sausėjimu. Kadangi juodasis gandras santykinai ilgai gyvena, šis poveikis šiuo metu dar stipriai nesijaučia, tačiau natūraliai  išmirštant dabartinei juodųjų gandrų kartai, ateities perspektyvos yra liūdnokos.

Juodasis gandras (Ciconia nigra). Kęstučio Jarmalavičiaus nuotrauka. www.naturephoto.lt

4. Tikutis . Kaip ir dirvinis sėjikas, yra šiaurinių platumų paukštis, Lietuvoje natūraliomis sąlygomis perintis atvirose aukštapelkėse. Sausėjant pelkėms arba jas sunaikinant durpių gavybai, sparčiai nyksta. Skirtingai nuo dirvinio sėjiko, tikutis peri ir atsistatančiuose išeksploatuotuose durpynuose ar užpelkėjusiose pamiškės pievose. Tačiau abiem šiais atvejais, tokios buveinės, dėl vykstančios augalijos sukcesijos, yra trumpalaikės ir rūšies tolimesnės perspektyvos siejamos su rūšies išnykimu.

Tikutis (Tringa glareola). Romualdo Barausko nuotrauka. www.naturephoto.lt

5. Didžioji kuolinga. Natūraliai peri atvirose aukštapelkėse arba agrariniame kraštovaizdyje esančiose, kad ir nedidelėse pelkutės, šlapiose pievose, kurių dauguma išnyko dėl melioracijos, o šiuo metu nyksta klimato kaitos pasėkoje. Dėl aukštapelkių užaugimo, kadaise buvęs įprastas jų paukštis, šioje buveinėje Lietuvoje, praktiškai nebesutinkamas. Dėl aplinkos pokyčių, rūšis nyksta globaliu mastu su stabilia populiacija tik šiaurinėse platumose. Lietuvoje likusių pavienių porų perspektyva labai prasta ir perinti populiacija artimiausiais metais tikėtina, kad išliks tik Nemuno žemupyje.

Didžioji kuolinga (Numenius arquata). Modesto Ružausko nuotrauka. www.naturephoto.lt

6. Kurtinys. Kaip ir tetervinas, borealinių miškų paukštis, kurio perinti populiacija yra glaudžiai susijusi su miškų pelkių būkle. Lietingos vasaros nulemia didelį jauniklių mirtingumą, kas daro didžiulę neigiamą įtaką šiems, palyginti trumpai gyvenantiems paukščiams. Tuo tarpu vasaros metu vis dažniau pasitaikančios sausros blogina rūšies mitybines sąlygas. Jei dar pridėti didėjantį plėšrūnų – lapių, mangutų, šernų, kranklių – neigiamą faktorių, rūšies perspektyvos yra blogos.

Kurtinys (Tetrao urogallus). Rimanto Nalivaikos nuotrauka. www.naturephoto.lt

7. Smailiauodegė antis. Šiaurinė rūšis, Lietuvoje perinti visiškai atvirose užliejamose ar salų pievose. Joms nykstant, rūšis tapo ypač retai sutinkama veisimosi metu ir paskutiniais metais randama perint tik Kretuono ežero saloje, kuri yra nuolatos tvarkoma, palaikant atviras buveines. Natūraliomis sąlygomis, rūšies perspektyvos siejamos su išnykimu ar nereguliariu perėjimu Nemuno deltos užliejamose pievose.

Smailiauodegė antis (Anas acuta). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.naturephoto.lt

8. Stulgys. Norvegijoje vykdyti išsamūs tyrimai kalnuotose vietovėse parodė, kad dėl klimato kaitos, vyksta stulgių populiacijos paplitimo pokyčiai – alpinėse pievose perintys paukščiai, kartu su alpinių pievų paplitimo pokyčiais, traukiasi į aukščiau virš jūros lygio esančius plotus. O kas vyksta Lietuvoje? Mūsų krašte tai su atviromis žemapelkėmis ir užliejamomis pievomis susijusi rūšis. Praeitame amžiuje praktiškai išnyko dėl plataus masto melioracijos darbų. Išlikusios negausios populiacijos toliau nyksta dėl tinkamų veisimosi buveinių sausėjimo ir užaugimo sumedėjusia augalija arba suarimo bei intensyvaus šienavimo. Perspektyvoje gali išlikti negausios populiacijos tik dirbtinai palaikomose buveinėse.

Stulgys (Gallinago media). Simono Minkevičiaus  nuotrauka. www.naturephoto.lt

9. Raudonkojis tulikas. Kadaise buvęs plačiai Lietuvoje paplitęs natūralių ir šlapių pievų paukštis, kaip ir stulgys, pirmiausiai nukentėjo nuo plataus masto melioracijos, o vėliau dėl buveinių užaugimo bei sausėjimo dėl vykstančių klimatinių pokyčiu. Šiuo metu išnykimas dar negresia, tačiau populiacijos gausa, matomai ir toliau mažės.

Raudonkojis tulikas (Tringa totanus). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.naturephoto.lt

10. Žalvarnis. Žalvarnis yra paradoksalioje situacijoje. Natūraliai tai vienareikšmiškai pietinė rūšis, tačiau mūsų platumose nyksta ir dėl vykstančio globalaus klimato šiltėjimo, kuris Lietuvoje sąlygoja lietingų ir sausringų vasaros laikotarpių kaitą, kurių abu yra nepalankūs rūšiai dėl blogų mitybinių sąlygų. Kadangi rūšies didžiąją raciono dalį sudaro vabzdžiai, esant atšalimams, sumažėja pastarųjų aktyvumas, o įsivyravus sausroms – stipriai krenta jų gausa.  Abiem atvejais, rūšis užaugina mažiau jauniklių, kas vėlesniais metais atsiliepia ir populiacijos gausai.

Žalvarnis (Coracias garrulus). Jono Bilinsko nuotrauka. www.naturephoto.lt

Tačiau yra paukščių rūšių, kurioms yra palankūs dabartiniai klimato pokyčiai.

1. Bitininkas. Pietinių Europos regionų rūšis. Lietuvoje pradėjo perėti prieš kelis metus, o šiuo metu jau turime stabilia, nors ir negausią bei lokaliai paplitusią populiaciją.

Bitininkas (Merops apiaster). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.naturephoto.lt

2. Didysis baltasis garnys. Taip pat pietinių kraštų paukštis, kurio perėjimo arealo šiaurinė riba driekiasi per Lietuvą. Lietuvoje pirmosios poros pradėjo perėti prieš dešimtmetį, o paskutiniais metais reguliariai įsikūrė jau keliose šalies vietose.

Didysis baltasis garnys (Egretta alba). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.naturephoto.lt

3. Liepsnuotoji pelėda. Mūsų šalis yra šiauriniame šios pelėdos paplitimo arealo pakraštyje. Liepsnuotoji pelėda sunkiai išgyvena šaltų žiemų sąlygomis (kuomet išmiršta didžioji vietinės populiacijos dalis, nes rūšis sėsli), tačiau paskutinių metų žiemos buvo tikrai palankios, todėl tikėtinas rūšies plitimas.

Liepsnuotoji pelėda (Tyto alba). Šaltinis: Wikimedia

4. Pelėdikė. Tai pat pietinių kraštų paukštis labai negausiai aptinkamas mūsų šalyje. Šiauriau Lietuvos perinti tik išimtinais atvejais. Kaip ir liepsnuotosios pelėdos atveju, paskutinių metų žiemos turėtų lemti rūšies plitimą ar bent vietinės populiacijos gausėjimą.

Pelėdikė (Athene noctua). Kęstučio Čepėno nuotrauka. www.naturephoto.lt

5. Ūsuotoji zylė. Pietinė, sėsliai gyvenanti rūšis, kurios populiacijoms didžiausią neigiamą įtaką daro šaltos žiemos. Tačiau paskutinių metų šaltojo sezono orai buvo palankūs ūsuotajai zylei, o perspektyvos išlieka labai palankios jos plitimui.

Ūsuotoji zylė (Panurus Biarmicus). Juliaus Morkūno nuotrauka. www.birdpix.lt

6. Mažasis baublys. Taip pat pietinė, nors ir migruojanti rūšis. Paskutinių metų duomenimis, aptinkama vis naujose šalies vietose. Klimato kaitos kontekste tikėtina, jog ji ir toliau plis Lietuvoje.

Mažasis baublys (Ixobrychus minutus). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.naturephoto.lt

7. Baltabruvis nykštukas. Pietinių Europos kraštų paukštis, kuris neseniai, tačiau stabiliai įsikūrė pajūryje. Ornitologai tikisi šios rūšies plitimo.

Baltabruvis nykštukas (Regulus ignicapilla). Vytauto Jusio nuotrauka. www.naturephoto.lt

8. Baltakaklė musinukė. Nors perėjimo įrodymų vis dar nėra, vis dažniau veisimosi metu stebima pietinių kraštų rūšis teikia vilčių, kad netrukus įsikurs ir Lietuvoje.

Baltakaklė musinukė (Ficedula albicollis). Sauliaus Karaliaus nuotrauka. www.birdpix.lt

PARENGĖ: Liutauras Raudonikis