birdlife.lt - Mes dirbame paukščiams ir žmonėms

2023 metų paukštis - baltasis gandras

Baltasis gandras – 2023 metų paukštis

Liutauras Raudonikis, Daiva Vaitkuvienė, Mindaugas Dagys

Lietuvos ornitologų draugija (LOD), tęsdama ilgametes tradicijas, LOD metinio susirinkimo dalyvių sprendimu 2023 „metų paukščiu“ pasirinko baltąjį gandrą (Ciconia ciconia). Kaip ir daugelyje kitų šalių, „Metų paukščio“ skelbiamos akcijos pagrindiniai tikslai – atkreipti visuomenės ir aplinkosaugos institucijų dėmesį į sparnuočių rūšis, kurioms tuo metu reikalingas žmonių išskirtinis dėmesys ar specialios apsaugos priemonės, o taip pat išsiaiškinti tikrąją rūšies populiacijos būklę šalyje. Dažniausiai metu paukščiu pasirenkama reta ar nykstanti rūšis, tačiau gali būti ir paplitę paukščiai, kurių būklė nėra žinoma, o bendri pastebėjimai rodo, jog rūšis nyksta. Tuo tikslu, įprastai, organizuojama rūšies populiacijos inventorizacija šalies mastu, kam didelis dėmesys numatomas ir 2023 metais. Be to, akcijos metu visuomenė bei atsakingos institucijos supažindinami su „Metų paukščio“ biologijos ir ekologijos ypatumais, apsaugos problemomis bei siūlymais dėl apsaugos gerinimo.

 

„Metu paukščiu“ pasirinkdama baltąjį gandrą, LOD numatė sekančias svarbiausias veiklas:

  • Perinčių baltųjų gandrų tyrimai visos šalies mastu
  • Advokacija siekiant užtikrinti baltųjų gandrų lizdaviečių apsaugą, taip pat agrarinio kraštovaizdžio atvirų buveinių geresnę ekologinę būklę
  • Visuomenės švietimas ir informavimas apie baltųjų gandrų perinčios populiacijos tikrąją būklę, jos globos poreikius ir svarbą.

 

Daugiausia pastangų numatoma Lietuvos ornitologų draugijos sekretoriatui kartu su Gamtos tyrimų centro mokslininkais organizuojant baltojo gandro perinčios populiacijos dviejų lygmenų tyrimus/stebėjimus:

  1. 2009-2010 metais inventorizuotų lizdų patikra/monitoringas, tuo pačiu stebėtojo pasirinktoje tyrimų teritorijoje registruojant naujus lizdus. Stebėjimų metodika detaliau aprašoma skyriuje „tyrimų metodika“
  2. Visuomenės pagalba pradėti prie žmonių namų esančių lizdų ilgalaikę stebėseną, kuomet žmonės, kurių namų teritorijoje ar greta jos yra žinomas gandralizdis, apie jį pateikia prašomą informaciją Lietuvos ornitologų draugijai, siekiant, jog ir ateityje (po metų ar kelių) būtų galima tikėtis pakartotinos/atnaujintos informacijos. Iš savanoriškų stebėtojų tai nereikalautų didelių pastangų, nes būtų stebimi prie namų ar lankomoje vietoje esantys gandralizdžiai. Jei tokių savanorių atsilieptų pakankamas/reprezentatyvus skaičius, būtų įmanoma vykdyti nuolatinę perinčių baltųjų gandrų populiacijos stebėseną. Ypač, jei tokie lizdai būtų išsimetę po visą šalies teritoriją. Tokia metodika taikoma daugelyje Europos šalių, kuomet visuomenė dalyvauja taip vadinamuose visuomeniniuose tyrimuose (angl. public science).

 

Siekiant nustatyti perinčių baltųjų gandrų populiacijos gausą ir jos apsaugos būklę, reikalingi pakankamai reprezentatyvūs, t.y. pakankamos apimties duomenys iš įvairių šalies regionų. Didesnis duomenų kiekis, plačiai paplitusių rūšių atvejų, kurių ištisinė apskaita visoje šalies teritorijoje sunkiai įgyvendinama, nulemia didesnį populiacijos gaus bei būklės tikslumą. Todėl LOD sekretoriatas kviečia visus LOD narius bei gamta ir baltaisiais gandrais besidominančius piliečius, pagal galimybes prisijungti prie baltųjų gandrų lizdų inventorizacijos 2023 metais.

Norinčius prisijungti prie perinčių baltųjų gandrų inventorizacijos kviečiame kreiptis į LOD sekretoriatą: lod@birdlife.lt; (8685 62155) bei šią iniciatyvą koordinuojančią dr. Daivą Vaitkuvienę: daiva.vaitkuviene@gamtc.lt; (8685 71872). Visiems atsiliepusiems bus nusiųstą baltųjų gandrų lizdų inventorizavimo metodika bei kita aktuali informacija.

TIKIMĖS JOG BENDROMIS PASTANGOMIS MES SUGEBĖSIMĖ TIKSLIAU ĮVERTINTI DABARTINĘ BALTOJO GANDRO BŪKLĘ ŠALYJE!

 

TRUMPAI APIE „METŲ PAUKŠTĮ

 

Baltasis gandras nuo seno laikomas Lietuvos kaimo simboliu, gyvenantis greta žmogaus, todėl tiesiogiai susijęs su jo aplinka bei gyvenimo būdu. Jis yra ne tik šalies kultūrinio paveldo (kovo 25 d. švenčiama gandrų atskridimo, o rugpjūčio 24 d. – išskridimo-palydėtuvių dienos) atsispindinčio liaudies tautosakoje, bet ir žmogaus suformuoto kraštovaizdžio neatsiejama dalis, t.y. mūsų krašto gamtinio paveldo svarbus elementas. Ne veltui baltasis gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu,  simbolizuojančiu žmogaus ir gamtos darnią gyvenseną kartu. Gandro negąsdino arimai, jei greta likdavo pievų ar ganyklų plotai, su juose įsiterpusiomis šlapynėmis – jis visada prisitaikydavo prie žmogaus ir naudojosi jo veiklos rezultatais tiek ieškodamas maisto, tiek sukdamas lizdus ant kaimo sodybų stogų ar jas supančiuose medžiuose.

Atokiau nuo žmogaus peri tik pavienės poros, todėl ir gandrų populiacija keitėsi priklausomai nuo kaimo raidos, jame vykstančių ūkininkavimo bei agrarinio kraštovaizdžio pokyčių. Intensyvėjantis žemės ūkis, sąlygojęs natūralių pievų bei šlapžemių nykimą, monokoltūrų plotų bei chemizacijos augimą, blogino baltųjų gandrų mitybines sąlygas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vėl įsivyravus smulkiems ūkiams, atsikūrė palankios  baltiesiems gandrams mitybinės buveinės, o likusios sodybos suteikdavo prieglobstį palikuonių auginimo metu. Tai nulėmė, kad gandrai mūsų šalyje išliko įprasta perinti rūšis, savo gausa stebinanti iš Vakarų Europos atvykstančius keliautojus, mat šio regiono šalyse, dėl ypatingai intensyvaus žemės ūkio, gandrai išnyko arba tapo retenybe. Maža to, kuomet baltieji gandrai nyko daugelyje šalių, Lietuvoje, panašu kad jų populiacija gausėjo. Tačiau šiai rūšiai nepalankūs pokyčiai vis sparčiau žengia ir į Lietuvą. Nyksta vienkiemiai ir tradiciniai kaimai su senais medžiais apsuptomis sodybomis, kur gandrai įsirengdavo lizdus. Didėjantys monokultūrų plotai, kuriuose naudojami dideli chemikalų (trąšų, pesticidų ir herbicidų) kiekiai, šlapių, derlingų pievų pavertimas ariama žeme, atsikuriančių šlapynių antrinis sausinimas, na ir žinoma, kaimo sodybų su daržinėmis ir klojimais nykimas blogina paukščių veisimosi sąlygas.  Stokodami vietų lizdams sukti, gandrai vis dažniau kuriasi ant vandens bokštų, elektros oro linijų atramų, kur susiduriama su nauja problema – neatlaikę masyvių lizdų apkrovos, trūksta elektros perdavimo laidai, dėl į lizdą atnešamų vielų ir kitų elektrai laidžių medžiagų, jauniklių aktyvaus judėjimo, įvyksta trumpi sujungimai, ko pasėkoje, nutraukiamas elektros tiekimas vartotojams. Galiausiai, dėl gausių paukščių išmatų, oksiduojasi laidai ir trumpėja jų galiojimo laikas. Todėl paskutinį dešimtmetį vis dažniau buvo kalbamą apie gandrų apsaugos poreikį, pirmiausiai sprendžiant jų perimviečių klausimą. Tai ir paskatino Aplinkos ministeriją, kartu su mokslo institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis bei už elektros tiekimą vartotojams atsakingomis įmonėmis galvoti kaip spręsti kylančias problemas. Taip gimė gandrų apsaugai skirto LIFE programos finansuojamo projektas, kurį 2009-2013 metais įgyvendino LOD kartu su partneriais – Ekologijos institutu (dabartinis Gamtos tyrimo centras) bei Rytų ir Vakarų skirstomaisiais tinklais (vėliau apsijungusiais į įmonę AB „Lesto“). Tačiau paskutiniais metais LOD gauna informaciją apie apleistus daug metų naudotus gandralizdžius, vis mažiau aptinkama naujų lizdų. Todėl dabartinė perinčių baltųjų gandrų populiacijos būklė šiuo metu nėra žinoma. Tai ir paskatino imtis iniciatyvos organizuojant baltųjų gandrų lizdų inventorizaciją, tuo pačiu surenkant papildomą informaciją apie rūšies veisimosi sėkmę, produktyvumą, gandralizdžių būklę. Tai labai svarbu vertinant mūsų šalyje perinčių baltųjų gandrų dabartinę būklę bei jos ateities perspektyvas.

 

Paplitimas, gausumas ir jo pokyčiai Europoje ir visame areale

 

Baltojo gandro arealas nėra vientisas. Vakarinėje dalyje jis eina į šiaurę iki Jutlandijos pusiasalio, Suomių įlankos, į rytus iki Ukrainos, Užkaukazės, į pietus – iki Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos. Kita arealo dalis yra Vidurinėje Azijoje. Nedidelė perinti populiacija (apie 10 porų) susiformavusi Pietų Afrikos Respublikoje.

Lietuva yra šiaurės vakarinėje rūšies arealo dalyje. Europoje randama daugiau kaip 75 proc. visos perinčios populiacijos (daugiau nei 180 000 porų). Daugiausia baltųjų gandrų porų Lenkijoje (44 000–46 000), Ukrainoje (26 200–32 400), Ispanijoje (16 600). Pietvakarių Azijoje populiacija didžiausia Turkijoje (15 000–35 000). Anksčiau miškų kirtimas, pievų ir šlapžemių plėtimas, naudojant jas gyvulių auginimui ir žemdirbystei, lėmė rūšies gausėjimą visoje Europoje, tačiau vėliau vis intensyvėjantis antropogeninis poveikis aplinkai – buveinių keitimas ir naikinimas, susijęs su labai intensyviu žemės ūkiu daugelyje Europos šalių – lėmė spartų populiacijos mažėjimą Vakarų Europoje, o kai kuriose šalyse ir visišką išnykimą. Ypač smarkus baltųjų gandrų populiacijos sumažėjimas pastebėtas 1970–1990 m. Danijoje 1998-2001 m. aptiktos tik 1–3 poros, Švedijoje 1999-2000 m. – 3 poros, Belgijoje 1995-2000 m. – 45–46 poros. Nors 1990–2000 m. populiacija didėjo, tačiau dar nepasiekė ankstesnio lygio, todėl laikoma sumažėjusia. 1984 m. užfiksuotas žemiausias pasaulinės baltųjų gandrų populiacijos lygis per visą apskaitos laiką – ne daugiau kaip 135 000 perinčių porų. Vakarų populiacija per 1974–1984 m. laikotarpį sumažėjo 20 proc.,  rytų – 10 proc. Tam įtakos turėjo intensyvus antropogeninis poveikis aplinkai – buveinių keitimas ir naikinimas, pirmiausia susijęs su intensyviu žemės ūkiu daugelyje Europos šalių. 1984–1995 m. užfiksuotas pasaulinės populiacijos padidėjimas 23 proc. Populiacija išaugo beveik visose šalyse ir regionuose, išskyrus Daniją, Serbiją, Bulgariją, Albaniją ir Turkiją. Vyko spartus vakarų populiacijos atsistatymas – ji padidėjo net 75 proc.,  rytų, buvusi gana gausi, – 15 proc. 1994-2005 m. pasaulinė populiacija išaugo 39 proc. Vakarų populiacija padidėjo 89 proc., o rytų – 28 proc. Tik keturiose šalyse – Turkijoje, Uzbekistane, Danijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje – populiacija sumažėjo. Latvijoje, Čekijoje ir Vengrijoje ji išliko stabili. Rytų populiacija labiausiai 21-me amžiuje išaugo ties rytine perėjimo arealo riba Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

 

Paplitimas, gausumas ir jo pokyčiai Lietuvoje

 

Lietuvos teritorijoje baltasis gandras paplitęs didžiausiu tankumu savo veisimosi areale – vidutiniškai 0,3 perinčios poros/km². Dažniausiai baltieji gandrai lizdus krauna iki 1 km atstumu vienas nuo kito. Kai kur jie peri nedidelėmis kolonijomis, nors jų šalyje šiuo metu žinoma tik kelios. Jose nedideliame plote gyvena po keliolika porų. Lokalus perinčių porų tankumas priklauso ne nuo rajono, bet nuo vietos kraštovaizdžio sąlygų. Baltųjų gandrų inventorizacija visoje šalies teritorijoje atlikta 6 kartus, rūšies ištirtumas iki paskutinio dešimtmečio buvo palyginti geras. Tačiau gausos pokyčių analizei atskirų metų duomenys netinkami, nes registruoti skirtingi parametrai. Ryškiausias perinčios baltųjų gandrų populiacijos sumažėjimas Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, stebėtas 1984 m. Nors rūšis Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, visą laiką buvo gausi, nuo 1994-1995 m. stebimas populiacijos augimas, nes kolūkinės žemės ūkio sistemos sunykimas, daugelyje vietų numelioruotų plotų užmirkimas sukūrė palankias rūšiai mitybos sąlygas. 2009-2010 m. lizdų apskaitos duomenimis, šalyje perėjo 19 000–19 500 baltųjų gandrų porų, sudarančių 8–10 proc. pasaulinės populiacijos. Dar apie 1 700 lizdų pavieniai paukščiai arba jų poros buvo užėmę, bet neperėjo. Paskutinį dešimtmetį sparčiai intensyvėjantis žemės ūkis gali lemti atgalinį procesą. Todėl, nors ir gausi, ši rūšis reikalauja jos būklės stebėsenos ir, galbūt, apsaugos jau šiuo metu. Tenka apgailestauti, kad per paskutinius dešimt metų nebuvo vykdoma jau inventorizuotų lizdų stebėsena, ką LOD ir planuoja daryti 2023 metais.

 

1 lentelė. Baltojo gandro populiacijos gausos įvertinimas 1958–2010 m.

Metai

Užimti lizdai

Suaugę individai

Porų skaičius

 Šaltinis

1958

8 811

13 142

Mūsų gamta, 1974,  Nr. 12

1968

6 933

13 110

Mūsų gamta, 1974,  Nr. 12

1974

6 464

13 115

Mūsų gamta, Nr. 12, 1974

1984

4126

Mūsų gamta, 1985, Nr. 8

1994 –1995

9 400

18 754

Ciconia, 1995, Nr. 1(3)

2009–2010

20 700

19 000

LIFE+ projekto „Baltojo gandro (Ciconia ciconia) apsauga Lietuvoje“ duomenys

 

1 pav.  Baltojo gandro lizdų pasiskirstymas Lietuvoje 2009-2010 m.

 

            Didžiausias baltųjų gandrų lizdų tankis 2009-2010 m. nustatytas:

  • Vakarų Lietuvoje: Šilalės rajono, Pagėgių, Skuodo rajono, Tauragės rajono, Šilutės rajono, Kretingos rajono, Kelmės rajono savivaldybėse;
  • Pietvakarių Lietuvoje: Vilkaviškio rajono, Alytaus miesto ir Alytaus rajono, Kalvarijos, Prienų rajono, Šakių rajono, Lazdijų rajono savivaldybėse;
  • Šiaurės rytų Lietuvoje: Utenos rajono, Rokiškio rajono, Molėtų rajono savivaldybėse.

Mažiausias baltųjų gandrų lizdų tankis nustatytas:

  • Centrinėje Lietuvoje: Jonavos rajono, Kauno miesto ir Kauno rajono, Pasvalio rajono, Elektrėnų, Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybėse;
  • miškinguose Pietryčių ir Rytų Lietuvos rajonuose – Varėnos rajono, Švenčionių rajono, Druskininkų, Šalčininkų rajono, Trakų rajono, Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybėse.

Nė vieno baltojo gandro lizdo neaptikta Neringos savivaldybėje.

2 pav.  Baltojo gandro perinčių porų tankumo pasiskirstymas Lietuvoje 2009-2010 m.

 

 

Buveinių aprašymas

 

Baltasis gandras – agrarinio kraštovaizdžio paukštis, laikomas ekologiškos, žmonėms gyventi sveikos aplinkos ir tausojančio žemės ūkio indikatoriumi. Lietuvoje jo perėjimo buveinių ištirtumas yra pakankamai išsamus, nes duomenys rinkti nuo 1958 m. visoje šalies teritorijoje. Mitybos buveinių ištirtumas neišsamus, nes tiksliniai tyrimai Lietuvoje neatlikti. Kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje) taip pat labiausiai ištirtos perėjimo buveinės, o mitybos buveinių ištirtumo lygis žemas. Baltajam gandrui veistis tinka beveik visa šalies teritorija, išskyrus didelius miškų masyvus ir didžiuosius šalies miestus. Šio paukščio buveinei būdingas atviras agrarinis kraštovaizdis ir tankus hidrografinis tinklas, lizdavietės aptinkamos stambiuose medžiuose šalia sodybų, pakelėse ir laukuose, gyvenvietėse ir didesnių miestų pakraščiuose, dažnai ant specialiai iškeltų platformų. Ir, žinoma, ant elektros perdavimo linijų stulpų.

1994 m. Lietuvoje pirmą kartą įvertintas gandrų pasiskirstymas pagrindiniuose kraštovaizdžio elementuose. Išskirtos trys pagrindinės grupės: miškas (miškas, pamiškė, krūmynai, pelkėta vietovė), agrolandšaftas (pieva, ganykla, pakelės) ir tiesioginė žmogaus kaimynystė (vienkiemiai, fermos, gyvenvietės, miesteliai ir miestai). Ankstesnių metų tyrimų duomenimis, tiesioginėje žmogaus kaimynystėje rasti 69 proc. gandralizdžių, atvirame, intensyviai naudojamame agrariniame kraštovaizdyje – 24 proc.,  natūraliose atvirose natūraliose gamtinėse buveinėse – tik 6 proc. 2009-2010 m. baltųjų gandrų apskaitos duomenimis, lizdai dažniausiai kraunami ant stulpų - 61 proc. (49 proc. ant elektros oro linijų atramų, 11 proc. ant specialių stulpų, tik 1 proc. ant ryšių linijų stulpų), medžiuose - 21 proc., ant vandens bokštų - 9 proc., ant pastatų - 9 proc., o 1 proc.-– kitose vietose. Medžiuose lizdai dažniausiai sukraunami ąžuoluose, liepose ir uosiuose, nemažai – beržuose, klevuose, tuopose ir gluosniuose. Iš visų medžiuose rastų lizdų net 90 proc. buvo lapuočiuose, o spygliuočiuose – tik 10 proc. (po lygiai pušyse ir eglėse).

Remiantis Šveicarijoje atliktais mitybos buveinių tyrimais, dažniausiai  naudojamos pievos ir ganyklos, kurios dengia apie 1/3 viso paviršiaus 1 km spinduliu aplink lizdą. Ariami plotai perėjimo metu mažiau mėgstami. Atviros šlapynės naudojamos visada, jei yra pasiekiamos, t.y. pakankamai arti lizdų. Perėjimo sezonu potencialių maitinimosi vietų kokybė dažnai kinta, priklausomai nuo žemės ūkio kultūrų augimo bei intensyvumo. Baltieji gandrai vengia laukų, išskyrus šlapynes, kuriuose augalai aukštesni kaip  10 cm. Esant galimybei, jie renkasi atsitiktinius mitybos plotus, atsiradusius dėl žemės ūkio darbų, taip pat pakelėse, soduose.

 

Veisimosi biologija ir išgyvenamumas

 

Baltojo gandro veisimosi buveinės dydis priklauso nuo vietos sąlygų. Rūšis peri atvirose vietose, dažnai netoli vandens telkinių, lizdus krauna stambiuose medžiuose šalia sodybų, pakelėse ir laukuose, gyvenvietėse ir didesnių miestų pakraščiuose, dažnai užima specialiai įrengtas platformas. Paukščiai vengia perėti medžiuose, kur priskristi prie lizdo sunku. Ant pastatų stogų lizdai kraunami ne žemiau kaip 5–7 m aukštyje su retomis išimtimis. Pastaraisiais dešimtmečiais baltojo gandro lizdų vietų išsidėstymas kito. Daugėjo atvejų, kai lizdai buvo kraunami ant elektros oro linijų atramų, kur saugiau ir užtikrinamas sėkmingesnis veisimasis. Tačiau susidūrimai su elektros laidais daugelyje regionų tapo dažna baltųjų gandrų žuvimo ar susižalojimo priežastimi. Lizdo pagrindas yra gana didelės šakos. Ant jų paukščiai krauna velėną, šieno gumulus ir kitas medžiagas. Lizdas statomas nuolat, net kiaušinių perėjimo ir jauniklių auginimo laikotarpiu. Per kelerius metus sukraunamas didelis statinys, kurio aukštis gali viršyti 2 m, plotis – 1–1,5 m,  svoris – 1,5 t. Pagal lizdo dydį galima apytiksliai spręsti, kiek laiko paukščiai jame peri. Baltasis gandras kasmet padeda vieną dėtį, kurioje būna 3–5 kiaušiniai.

Lietuvoje rasta didžiausia dėtis – 7 kiaušiniai. Dėties dydis priklauso nuo paukščių amžiaus: didžiausia ji būna 6–7 gyvenimo metais. Peri abu poros nariai, tačiau naktimis kiaušinius visada šildo patelė. Perėti gandrai pradeda padėję vieną ar du kiaušinius, peri 31–34 dienas. Pirmieji jaunikliai išsirita gegužės antroje pusėje. Jauniklių dydis rodo jų išsiritimo eiliškumą. Trūkstant maisto, žūva mažiausias ir silpniausias jauniklis. Jauniklius maitina abu tėvai. Po 53–55 dienų jie palieka lizdą, tačiau dar apie dvi savaites yra globojami ir maitinami. Lizdus jaunikliai palieka liepos antroje pusėje, o vėlesnių vadų ten laikosi dar ir rugpjūčio mėnesį.

Migracijos keliuose ir žiemavietėse baltiesiems gandrams kyla įvairių grėsmių: medžioklė, pesticidai (Afrikoje naudojami kovojant su skėriais), šlapžemių sausinimas, pastaraisiais metais suintensyvėjęs maitinimasis šiukšlynuose, kur didėja apsinuodijimo pavojus, kritulių kiekis žiemavietėse, turintis ypač didelę įtaką pirmamečių paukščių išgyvenimui, dažnos žūtys atsitrenkus į elektros oro linijas. Visa tai daro neigiamą poveikį populiacijai. Pirmamečių paukščių išgyvenimas pirmaisiais metais siekia tik 33 proc., ypač daug jų atsitrenkia į elektros oro linijų laidus – iki 25 proc. Suaugusių paukščių dėl atsitrenkimo į elektros linijų laidus bei dėl trumpo jungimo žūva apie 6 proc. Po pirmo perėjimo išgyvena apie 71 proc. baltųjų gandrų,  po antro ir vėlesnių perėjimų – apie 82 proc.

 

Mityba, migracija, žiemojimas

 

Baltasis gandras maitinasi vandens telkinių pakraščiuose: šalia upelių, kanalų, sekliuose tvenkiniuose ir balose, pievose ir ganyklose, pakelėse, pamiškėse, arimuose. Minta vabzdžiais, kitais bestuburiais, varliagyviais, ropliais, kartais žuvytėmis, ant žemės perinčių paukščių jaunikliais, graužikais. Sausringais metais maisto racioną gali sudaryti beveik vien vabzdžiai ir graužikai, drėgnesniais metais – šlapžemių gyvūnai. Maistą baltasis gandras renka netoli perėjimo vietų, tačiau kai kada jo skrenda iki 3–5 km. Esant didelei maisto koncentracijai konkrečiose, toliau esančiose teritorijose, paukštis gali nuskristi ir gana didelius atstumus. Remiantis Šveicarijoje atliktais tyrimais, vidutinis maitintis nuskristas atstumas perėjimo sezonu buvo 380 m,  didžiausias – 4 500 m. 88 proc. atvejų paukštis maitinosi 1 km spinduliu aplink lizdą. Buvo keli atvejai, kai nuskristas atstumas siekė 16 km nuo lizdo.

 Pastaraisiais metais baltieji gandrai vis dažniau matomi besimaitinantys šiukšlynuose – tiek migraciniuose keliuose, tiek žiemavietėse. Taip dažniausiai maitinasi ne perintys, o klajojantys paukščiai.

 Migracija iš veisimosi vietų Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, prasideda rugpjūčio mėnesį. Migruoti vienu metu ima tiek patinai, tiek patelės. Baltasis gandras, kaip ir kiti sklandantys paukščiai, vengia ilgo skrydžio per jūrą. Dėl šios priežasties Europoje išsiskyrė du migraciniai keliai – vakarinis ir rytinis. Migracijos „takoskyra“ eina nuo šiaurinės Vokietijos iki Šveicarijos ir pagal pasirenkamą migracinį kelią dalija europinę populiaciją į vakarinę ir rytinę. Vakarinis migracinis kelias tęsiasi per Iberijos pusiasalį ir Gibraltaro sąsiaurį, aplenkdamas Viduržemio jūrą iš vakarinės pusės, į vakarinę Sahelio regiono dalį,  rytinis – per Bosforo sąsiaurį, aplenkdamas Viduržemio jūrą iš rytinės pusės, į rytinę Sahelio dalį ir Pietų Afriką. Vakarų populiacijos migrantai dažnai pasilieka žiemoti Iberijos pusiasalyje; svarbi rytinės populiacijos individų sustojimo vieta yra Sudanas ir Čadas. Sudane baltieji gandrai trumpiau ar ilgiau ilsisi,  kai kurie žiemoja. Migracinio kelio ilgis – 2 000–10 500 km. Gandrai skrenda didesniais nei 500 individų, apie 500 m pločio būriais 1 000–2 500 m aukštyje 45 km/h greičiu.

 Apie Lietuvoje perinčių baltųjų gandrų migraciją informacijos suteikia žiedavimas. Pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet sužieduojama apie 50–280 individų. Tik 1984 m. buvo sužieduota 416 jauniklių.

 Remiantis žiedavimo duomenimis ir literatūra, Lietuvoje perinčių baltųjų gandrų rugpjūčio mėnesį gausiai aptinkama vakarinėse Baltarusijos ir Ukrainos srityse, rytinėje Bulgarijos dalyje, pavienių – net Šiaurės Afrikoje. Jie migruoja dieną, o naktį ilsisi. Iki Bulgarijos paukščiai skrenda aplenkdami Karpatų kalnus, o pasiekę Bulgariją,  kuriam laikui apsistoja pailsėti. Iš Bulgarijos per Bosforo sąsiaurį jie pasiekia Mažąją Aziją ir toliau, pietryčių kryptimi, lekia iki Viduržemio jūros, Iskenderūno įlankos, kur pasuka į pietus ir Viduržemio jūros rytine pakrante, per Sinajaus pusiasalį, Sueco įlankos rajone perskridę Raudonąją jūrą, patenka į Afriką. Toliau baltieji gandrai traukia Nilo slėniu iki didžiųjų Afrikos ežerų, o didžioji dalis – iki pat pietinio Afrikos pakraščio. Spalio mėnesį Afrikoje būna jau absoliuti Lietuvos gandrų dauguma, kai kurie pasiekia ir įprastines žiemojimo vietas. Žiemoja nuo Ugandos ir Kenijos iki pat pietinio rytinės Afrikos pakraščio. Pranešimų apie rastus Lietuvoje žieduotus baltuosius gandrus gauta iš daugelio jų migraciniame kelyje esančių šalių: Baltarusijos, Ukrainos, Bulgarijos, Sirijos, Jordanijos, Saudo Arabijos, Sudano, Zimbabvės, Botsvanos, Pietų Afrikos Respublikos.

Paskutiniais metais daug įdomios informacijos apie baltųjų gandrų keliones pavyko surinkti paukščius „aprūpinant“ specialiais GSM ryšio siųstuvais. Apie tai parašysime šiais metais, vykdant „Metų paukščio“ akciją.

 

Nacionalinis ir tarptautinis apsaugos statusas

Baltasis gandras saugomas tarptautiniu lygiu. Ši rūšis įrašyta į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos I priedą (OL 2010 L 20, p. 7), taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos II priedą (Žin., 1996, Nr. 91-2126), Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos II priedą (Žin., 2001, Nr. 50-1742), Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo II priedą (Žin., 2004, Nr. 125-4510).

Baltasis gandras bei jo lizdai taip pat yra saugomi Lietuvos Respublikos teisės aktais, nors rūšis ir nėra įtraukta į Lietuvos raudonosios knygos saugomų rūšių sąrašus. Šios rūšies apsaugai šiuo metu nėra įsteigtų Paukščių apsaugai svarbių teritorijų, nors diskusijos apie tai vyksta jau ne vienerius metus. Tai, matomai, nulemia, jog mūsų šalyje perinčių baltųjų gandrų populiacija iki šiol laikoma palankios būklės. 2018 metais atlikus jos būklės vertinimą, remiantis tarptautiniu mastu pripažintais IUCN kriterijais, baltųjų gandrų populiacija įvertinta kaip nekelianti susirūpinimo (angl. LC – Least Corcern). Toks vertinimas buvo pagrįstas, jog 2009–2010 m. atliktos baltųjų gandrų inventorizacijos duomenimis, kai perinti šios rūšies populiacija buvo įvertinta apie 19500 porų, šios rūšies gausumas šalyje padvigubėjo, lyginant su 1994. Kasmet nuo 2010 m. vykdomas perinčių baltųjų gandrų monitoringas Vilniaus rajone (~450 lizdų) tolimesnio ženklaus gausumo augimo nerodo, tačiau nei gausumo, nei perėjimo produktyvumo mažėjimo tendencijos taip pat nėra užregistruotos (M.Dagys, D.Vaitkuvienė, nepublikuoti duomenys). Iš kitų Lietuvos regionų išsamių ir didesnės apimties duomenų pastaraisiais metais, deja, nėra. Todėl manome, jog 2023 metais atlikta baltųjų gandrų lizdų inventorizacija suteiks daug svarbios informacijos apie dabartinė rūšies būklę.

Tyrimo metodika

Stebėtojai, nusprendę vykdyti žinomų lizdų patikrą bei naujų paiešką tam tikroje, jų pačių pasirinktoje teritorijoje bus informuojami individualiai kokius stebėjimus jie turi atlikti. Atsiliepusiems LOD ir GTC koordinatoriai pateiks išsamią informaciją apie 2009-2010 metais registruotus gandralizdžius, buvusius jų tyrimų teritorijoje, taip pat pateiks duomenų rinkimo planas. Čia svarbu, kad būtų kuo pilniau būtų ištirta stebėtojo pasirinkta teritorija, kurios dydį bei lokaciją pasirenka pats stebėtojas. Pasirinkti stebėjimų teritoriją bus galima LOD svetainėje kovo mėn. paskelbtoje aplikacijoje. Bus siūlomos dvi galimybės – ištirti visą UTM 10x10 km dydžio kvadratą arba jo dalį, arba stebėtojas turės apibrėžti mažesnė teritoriją, kurioje jis vykdys gandralizdžių inventorizacija. Ji apims dvi užduotis – pirmiausiai, ankstesnių tyrimų metų rastų gandralizdžių patikrą bei naujų, 2009-2010 metais registruotų gandralizdžių paiešką tyrimų teritorijoje. Aptikus gandralizdį, reikės registruoti kelis svarbiausius parametrus – jis užimtas ar ne, jame gandrai perėjo ar ne, gandralizdžio būklę bei jo vietą, t.y. kur jis įrengtas – ant medžio, pastato, elektros stulpo ar pan. Esant galimybei, bus prašoma pakartotinai aplankyti aptiktus gandralizdžius ir pažymėti jame registruotų ūgtelėjusių jauniklių skaičių. Tačiau ši informacija nebus privaloma. Kaip ir prašymas padaryti gandralizdžio nuotrauką.

Tuo tarpu savanoriams, kurie pasirinks galimybę pateikti informaciją tik apie pavienius (ar kelis) prie jų namų ar lankomose vietose esančius gandralizdžius, bus taikoma kiek kitokia metodika. Apie savo apsisprendimą teikti duomenis apie jų stebimus gandralizdžius savanoriai taip pat turės informuoti šių metų akcijos organizatorius, kurie nurodyti šio straipsnio pradžioje. Šių savanorių prašysime pateikti daugiau informacijos apie stebimus gandralizdžius – užimtumą, gandrų pasirodymo datą (jei žinoma), perėjimo sėkmingumą ir, tuo atveju, užaugusių jauniklių skaičių. Taip pat ;praysime pateikti stebėtojo kontaktinę informaciją, kad su jais galėtume susisiekti ir vėlesniais metais, prašydami ir ateityje pateikti panašią informaciją. Žinoma, prašysime ir gandralizdžių nuotraukų (jei įmanoma).

Abiejų kategorijų stebėjimų siekis yra atlikti kuo išsamesnę baltųjų gandrų lizdų inventorizaciją įvairiuose šalies regionuose. Jei 2009-2010 metais aptiktų lizdų patikra bus pakankamos apimties, vėliau, taikant specialius statistinius metodus, bus skaičiuojamas galimas baltųjų gandrų lizdų skaičius šalyje. Tuo tarpu į prie namų ar artimoje aplinkoje esančių gandralizdžių stebėseną įsitraukusi visuomenė leistų stebėti vykstančius gausos bei veisimosi sėkmingumo parametrus (kas labai svarbu vertinant baltųjų gandrų populiacijos būklę).

Išsamiau tyrimų/stebėjimų metodika bus pateikta LOD svetainėje artėjant gandrų atskridimo dienai (kovo mėn. 25 d,). Sekite naujienas, kurios bus ir LOD FB grupėje.

 


Reti stebėjimai

2024-03-29
Regulus ignicapilla
2024-03-29
Aquila chrysaetos
2024-03-28
Regulus ignicapilla
2024-03-28
Prunella modularis
2024-03-28
Sylvia atricapilla
2024-03-27
Branta bernicla
2024-03-27
Anser brachyrhynchus
2024-03-27
Sylvia atricapilla
2024-03-26
Aix galericulata
2024-03-26
Aegithalos caudatus europaeus