Kada lesinti?
Kada pradėti ir kada baigti lesinti paukščius šaltuoju metų laiku - tiksliai pasakyti sudėtinga. Vienais metais šalčiai apgula Lietuvą anksčiau, kitais - vėliau, vienais metais pavasaris ateina anksčiau, kitais - vėliau, žiemos ir vasaros būna skirtingos. Smulkieji sparnuočiai be didesnių problemų maisto gali susirasti iki tol, kol paspaudžia didesni šalčiai, kurapkos - kol neįšąlusi ar sniegu nepadengta žemė, vandens paukščiai - kol neužšąlę vandens telkiniai, kai kurie plėšrieji ir pelėdiniai - kol laukuose atvirai (ne po sniegu) šmirinėja graužikai, gausu smulkiųjų sparnuočių, vandens telkiniuose būriuojasi vandens paukščiai. Tad konkrečių datų įvardinti neįmanoma, nes jos priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo galimybių patiems paukščiams susirasti maisto.
Geriausia pradėti lesinti paukščius kai paspaudžia pirmasis šaltis, ar iškrenta sniegas. Negalima lesinti paukščių šiltuoju metų laikotarpiu - vėlyvą pavasarį, vasarą ar rudenį. Šiuo laiku maisto susiranda patys. Paukščiai pripranta gauti maisto ir nesiruošia išskristi. O kai kurioms užsilikusioms rūšims šalta žiema pražūtinga.
Paukščiai kasdien apskrenda teritoriją, patikrina maisto atsargas, tad jei lesykloje maisto bus nuolat papildoma, žiemą lankytojų tikrai netruks. Ir ne tik žiemą - lyjant stipriam lietui, netikėtai iškritus sniegui ar pašalus, ženkliai sumažėja maitinimuisi tinkamų vietų, tad lesyklų paklausa staigiai išauga. Yra didelė tikimybė, kad tokiu metu įrengtas lesyklas aplankys migruojantys paukščiai ir tai labai gerai - jiems taip pat svarbu gerai maitinis tolimų skrydžių metu.
Kurapkoms palapines-lesyklas ir priedangas nuo sniego reikia įrenginėti iškritus pirmajam sniegui. Plėšriesiems ir pelėdiniams paukščiams, kaip ir daugumai kitų paukščių, pats sunkiausias laikotarpis yra žiemos antra pusė ir ankstyvas pavasaris, kai atlydžius keičia šalnos.
Pradėti lesinti paukščius niekada nėra vėlu. Ypač ši pagalba aktuali antrojoje žiemos pusėje, kada natūralių maisto atsargų beveik nebelieka, o paukščiams jų ypač sunku susirasti ir dėl besikaitaliojančių oro sąlygų - tai atšyla, tai vėl stipriai šąla.
Kada baigti lesinimą, parodys patys paukščiai - jie tiesiog nustos lankytis lesyklose ir specialiose maitinimo aikštelėse. Tai reikš, kad paukščiai jau savarankiškai gali susirasti maisto. Tik nereikia skubėti ir spręsti pagal kelių dienų lesyklų lankymo intensyvumą. Net pavasarį pasitaiko kelias dienas išsilaikančių šalnų ir tuomet vėl greitai prisimenama jūsų pagalba.
Deja, daugumai žmonių paukščių lesinimas žiemą neretai virsta trumpalaike akcija. Žiemos pradžioje neretas imasi šios globėjiškos veiklos, tačiau ne visiems užtenka entuziazmo pabaigti pradėtą darbą. Ir dažniausiai taip atsitinka antrojoje žiemos pusėje, kai paukščiams pagalba yra reikalingiausia. Paukščiai pripranta pastoviose vietose surasti jiems paliekamo maisto ir jas lanko valandų tikslumu. Kartais gali pasirodyti, kad aplink jį zuja tik kelios zylutės, o dauguma paukščių jau nebegrįš prie jūsų įrengto vaišių stalo, bet taip tik atrodo, nes šiuos paukščius vieną nuo kito atskirti yra labai sunku.
Žieduojant paukščius lesyklose yra nustatyta, kad žiemą zylės, ieškodamos maisto, plačiai klajoja po apylinkes, tačiau aptikusios gausesnį maisto atsargų šaltinį, toje vietoje gali pasilikti ilgesniam laikui, neretai ir visai žiemai. Todėl jokiu būdu negalima, pradėjus lesinti paukščius, šį reikalą mesti. Jei yra bent mažiausia tikimybė, kad negalėsite tinkamai tęsti pradėtos misijos, verčiau išvis nepradėkite.
Viename iš straipsnių gamtininkas profesorius T. Ivanauskas rašė: "(...) labdarybė paukščių atžvilgiu turi būti visų pirmiausia protinga ir pasiryžimu paremta. Kitaip geriau jos nepradėti.". Kuo gi paremti šie rūstūs žodžiai? 1937 - 1938 metų žiema buvo kaip reta gili ir šalta. Klaipėdos krašte susirinko tūkstantiniai būriai kurapkų. Tuo metu Ventės rage paukščius stebėjęs M. Posingis profesoriui pranešė, kad gruodžio mėnesį prie marių susirinko apie 3000 kurapkų būrys. Vėliau dalis paukščių patraukė į pietus, o kitos liko. Gelbėdamas į bėdą patekusius paukščius, M. Posingis ėmė lesinti paukščius avižomis ir miežiais. Kiekvieną rytą, jei tik jis kiek pavėluodavo nunešti kurapkoms grūdų, jos visos, susirinkusios įprastoje vietoje, jau laukdavo savo geradario. Šioms kurapkoms pasisekė sulaukti pavasario. Be M. Posingio, daugelis ūkininkų, vedami gerų norų, pradėjo lesinti kurapkas, bet nepajėgė išmaitinti susirinkusių tūkstantinių paukščių būrių. Neišgalėdami aukoti tokių kiekių grūdų, labdarystę nutraukė, tačiau pradėję lesinti jie jau pririšo maisto ieškančias kurapkas prie vietos. O paukščiai laukė... Vien tais metais Klaipėdos krašte nuo šalčio ir bado žuvo apie 8 - 10 tūkstančių kurapkų. Palyginimui galima pasakyti, kad LOD duomenimis 1999-2001 metais Lietuvoje gyveno 10 000 - 20 000 porų kurapkų.