Atėjus žiemai, yra būtina pasirūpinti paukščiais, nes šaltą ir gilią žiemą jie savimi pasirūpinti negali. Be to ir mums, žmonėms, įvairiaspalviai paukščiai žiemos metu nudažydami baltą peizažą ryškesnėmis spalvomis suteikia džiaugsmo. 

Paukščiams ištverti žiemą galima padėti įvairiais būdais. Profesionalai ornitologai žiemą maitina įvairius paukščius: kurapkoms stato specialias slėptuves – lesyklas, pelėdoms įrenginėja specialias taip vadinamas „pelių duobes“, mėsos liekanomis ir žuvimis maitina jūrinius erelius, dažniausiai miškininkai sodina ornitochorinius medžius ir krūmus. Pastaruosius galima sodinti ir savo sodybose – taip suderinamas grožis ir praktiška nauda.

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta skeptiškų nuomonių, kad lesindami paukščius žmonės atlieka jiems savotišką meškos paslaugą ir nereikėtų kištis į gyvenimą. Esą maitinami vandens paukščiai yra skatinami pasilikti vis labiau užšąlančiuose vandens telkiniuose ir po stipresnių šalnų įšąla į ledą, arba taip pripranta būti maitinami, kad ima visiškai nebijoti žmonių ir pastoviose lesinimo vietose laukdami lesintojų tampa priklausomais nuo jų malonės. Tačiau, mūsų nuomone, tai nėra visiška tiesa. Pirmiausia reikia atskirti du lesinimo laikotarpius: šiltuoju metų laiku, kai paukščiai patys gali sėkmingai susirasti maisto, o jų lesinimas tėra daugiau pramoga, ir šaltuoju metų laiku, kai daugumai žiemojančių paukščių sunku susirasti maisto, o jų lesinimas yra ne tik savotiška pramoga, bet ir reali pagalba paukščiams.
 
Su teiginiais, kad lesinami paukščiai gali pamiršti savo esminius instinktus, būtų galima sutikti tuomet, jei jie lesinami šiltuoju metų laiku (vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį). Bet tik iš dalies. Iš tiesų, neretai tenka matyti miestuose ir miesteliuose esančiuose vandens telkiniuose plaukiojančius ir atidžiai praeivius sekančius dažniausiai didžiųjų ančių ir gulbių nebylių būrelius. Galima sakyti, kad būtent šie paukščiai ir yra dėl žmogaus kišimosi gamtai dalinai prarasti paukščiai. Jie jau beveik nesistengia savarankiškai maitintis, o laukia vaišių iš žmonių. Tačiau šie paukščiai, kaip ir jų laukiniai giminaičiai, poruojasi, suka lizdus, deda ir peri kiaušinius, bet išsiritusių jauniklių beveik nemoko savarankiškai susirasti maisto, o veda į tas vietas, kur pastoviai lankosi juos šeriantys žmonės. Šie jaunikliai užauga, dalis išskrenda į kitus vandens telkinius, dalis lieka gimtosiose vietose. Ir sulig kiekvienu pavasariu kiek girgždėdamas jų biologijos ratas vėl sukasi. Tačiau kategoriškai teigti, kad šie paukščiai jau negalės savarankiškai gyventi, negalima. Be to, šių paukščių kiekis lyginant su bendra jos populiacija yra toks nežymus, kad didesnės įtakos paukščių rūšies biologijai vargu ar turės.
 
Kai kalbama apie paukščių globą šaltuoju metų laiku (vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį), tai teiginiai, kad nereikėtų kištis į natūralius laukinės gamtos gyventojų procesus, yra neteisingi ir nepagrįsti. Priešingai, kai kurie veiksmingi retų paukščių išsaugojimo metodai numato ir papildomą jų maitinimą šaltuoju metų laiku. Lietuvoje, remiantis kitų Europos šalių patirtimi, tokiu būdu yra bandoma padidinti jūrinių erelių populiaciją - parinktose nuošalesnėse šių erelių lankomose vietose yra reguliariai paliekama žuvų arba gyvulių skerdienos. Tai padeda paukščiams geriau pasiruošti perėjimo sezonui, jų reprodukcija būna didesnė: padeda daugiau kiaušinių, išsiritę jaunikliai būna stipresni ir sveikesni. Švedijoje maitinimo aikštelėse per žiemą yra paliekama apie 150 tonų kiaulienos, o Danijoje prieš daugelį metų nustoję perėti jūriniai ereliai dėl papildomo maitinimo vėl sugrįžo į šią šalį ir sėkmingai peri. Miškininkai, dažnai - kaimų gyventojai ir kai kurie medžiotojai, žiemą įrenginėja specialias užuovėjas ir palapines kurapkoms, kurios čia suranda užuovėją nuo pustomo sniego ar šalčio ir papilto lesalo.
 
Daugiausiai diskusijų sukelia properšose laikinai apsistojusių didžiųjų ančių ir gulbių nebylių maitinimas. Kitos vandens paukščių rūšys net ir žiemą žmonių draugijos vengia. Dėl to, kad kai kurios gulbės nespėja laiku išskristi ir tampa naktį užšąlusios properšos įkaitėmis, didžiausia kaltė priskiriama jas ir bendrai visus paukščius žiemą lesinantiems žmonėms. Gali būti, kad šie kaltinimai ir turi krislelį tiesos, bet jie nei moksliniais tyrimais, nei logiškais pastebėjimais nepagrįsti: į ledo spąstus patenka daugiausiai tik gulbės nebylės, o tiek pat ir ten pat maitinamos didžiosios antys - ne; įšąlusios gulbės aptinkamos ir tose vietose, kur yra žmonių lesinamos, ir ten, kur nelesinamos. Kodėl taip atsitinka, sunku pasakyti - gali būti, kad paukštis miegodamas nepajuto sėlinančio pavojaus, o gal žuvęs paukštis buvo per silpnas (dėl ligos ar maisto stygiaus) išlipti iš properšos ir nuskristi, gal tiesiog neįvertino vandens užšąlimo greičio ir nespėjo laiku pasitraukti iš vandens. Pasitaiko, kad į ledą įšąla vėlyvų vadų jaunikliai, kurie iki užšąlant vandens telkiniui dar būna nespėję išmokti skraidyti.
 

Žmonės dažniausiai maitina dažniau sutinkamų paukščių rūšių atstovus: didžiąsias ir mėlynąsias zyles, karklažvirblius, naminius žvirblius, žaliukes. Čia jau niekam nekyla abejonių, kad šiems mažiesiems sparnuočiams reikia mūsų pagalbos, nes jie šalia mūsų pasilieka visai žiemai. Gal kai kam tai atrodo nereikšmingas darbas, bet iš tiesų yra kitaip. Ar žinote, kad per naktį 10°C šaltyje zylė netenka 10 proc. savo svorio? O juk neretą žiemos naktį temperatūra nukrenta iki 20°C šalčio ir daugiau. Dar nemažai energijos, o kartu ir riebalų atsargų, sunaudojama kasdieninei maisto paieškai. Tad lesindami, t.y. pagelbėdami susirasti maisto, žmonės prisideda prie šių paukščių išlikimo.

Klausimą apie paukščių lesinimo naudą ar žalą paukščiams, galima lyginti su klausimu apie inkilų gamybos naudą ar žalą:

• lesinimas, inkilų gamyba, iškėlimas ir dirbtinių lizdaviečių įrengimas yra tiesioginė pagalba išlikti ar gausėti kai kurioms paukščių populiacijoms;
• šie žmonių atliekami darbai yra savotiškas kišimasis į natūralius gamtos procesus (išlieka tik stipriausieji ir labiausiai prisitaikiusieji), tad kodėl inkilų kėlimas laikomas geru darbu, o dėl lesinimo - abejojama?
• jei teigiama, kad lesinami paukščiai pripranta prie pastoviai gaunamo maisto ir dėl to užgožiami jų migracijos instinktai, tai inkilų kėlimas turėtų sukelti priklausomybę jau įrengtiems inkilams ir lizdavietėms...

Mūsų manymu, pagelbėdami paukščiams susirasti maisto ir taip ištverti sunkią žiemą iš to gauname naudos ir sau, nors ją ir ne visuomet galima pajusti: šalia lesyklų net ir žiemą zylės, geniai ar bukučiai, atidžiai apžiūrinėdami medžių kamienus, šakeles, medines tvoras ir pastatų sienas, sunaikina daug ten esančių vabzdžių kenkėjų kiaušinėlių, lėliukių. Pastoviai surasdami maisto vienoje vietoje, pavasarį jie ir lizdus suks netoliese. Be to, ir pačiam žmogui naudinga ir smagu pažinti paukščius, jais grožėtis, pripratinus juos gyventi šalia. Gražu ir gera, kai palangėje įrengtoje lesykloje kasdien puotauja įvairių rūšių zylės, sukinėjasi vikrus bukutis, kaukši margieji geniai, švilpauja juodagalvės sniegenos. Tai puiki priemonė skatinti vaikus pažinti paukščius, mokyti juos gerumo, atsakingumo, aiškinti apie gamtoje vykstančius procesus.