Lietuvių tautosakoje posakis „Seimą nešti“ reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant“; tas pat – „seimauti“. Taip iš seno buvo vartojama „seimų“ sąvoka, apibūdinanti gandrų sankaupas prieš jiems išskrendant.

Jau neužilgo Rugpjūčio 24 – oji - Šv. Baltramiejaus diena. Dar paskutinė mėnesio savaitė lieka vėliau išsiperėjusiems ar Lietuvą palikti neskubantiems gandrams, Tačiau rugsėjo pradžioje daugumoje pasilieka tik sužaloti, tolimam skrydžiui nepasirengę ar ligoti baltieji gandrai, kurie be žmonių pagalbos, nesulauks pavasario. Atėjus rudeniui Lietuvos ornitologų draugia (LOD) sulaukia gausybę skambučių ir prašymų pasirūpinti neišskridusiais gandrais. Kasmet Lietuvoje užsilieka daug dėl geros žmonių valios užaugintų gandrų, kurie patys sunkiai suras kelią sėkmingai į žiemavietes. Todėl didelė tikimybė, kad prie žmonių pripratę gandrai liks klaidžioti po sodybas iki šalčių. Net ir tautosakoje yra posakis, apie kokį nepritapusį vienišių ar senbernį, sakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“.

Gandrų „seimas“. Juliaus Morkūno nuotrauka

Problemos su išaugintu  ir neišskridusiu gandru

Neretai globojant iš lizdo iškritusį gandriuką padaroma lemtinga klaida nemažinant duodamo lesalo. Tada jauniklis niekur neskrenda, nes gauna kasdien reikiamą kiekį lesalo ir nėra skatinamas pats ieškotis maisto, neišmoksta jo prasimanyti ir nenori niekur skristi. Taip šeimininkus ir jų augintinį užklumpa rugsėjis, spalis ir galiausiai jis praranda laukiniams paukščiams būdingus instinktus. Gandriukai pas globėjus patenka dėl įvairiausių priežasčių: iškritę ar tėvų išmesti iš lizdo, sužaloti, žuvus tėvams, nukritus gandralizdžiui ir pan., yra sėkmingai užauginami net nuo pūkuoto paukščiuko dydžio iki puikiai skraidyti mokančio gandro. Dauguma tokių puikiai skraidyti gebančių gandrų galėtų patys sėkmingai išmigruoti į žiemojimo vietas pietų Afrikoje, bet jie niekur nesitraukia iš kiemo ir vis sekioja juos maitinančius žmones, laukdami kol jiems, kas numes gardesnį kąsnelį. 

Tačiau yra būdas kaip tuos „tinginius“ išmokinti pasirūpinti savimi ir paskatinti skristi kartu su savo gentainiais į žiemavietęs.

Gandrus reikėtų lesinti kuo įvairesniu gyvulinės kilmės lesalu. Jauniklius galima šerti kietai virtais kiaušiniais, žuvimi, mėsa, sliekais, konservuotu šunų arba kačių pašaru, vištienos, kiaulienos, jautienos subproduktais ir t. t. Taip pat galima duoti varškės. Lengviausiai ir geriausiai gandriukai lesa žuvį.

Baltieji gandrai. J. Morkūno nuotrauka

Kaip atjaukinti ir paskatinti gandrą migruoti

Iš pradžių jauniklius reikėtų šerti gausiai – duoti tiek, kiek jie sulesa. Vėliau, kai jaunikliai gerokai ūgteli, patys jau vaikšto ir pradeda skraidyti, šerti reikėtų kas antrą dieną, dar po kelių dienų – kas trečią, po dviejų savaičių – kas ketvirtą, po to – kartą ar du per savaitę. Toks vis retėjantis lesinimas yra reikalingas skatinti jaunikių savarankiškumą. Nevisiškai sotus gandras pats ims ieškoti, kur rasti papildomo lesalo, eis į pievas, artimiausią kūdrą, griovį. Pradės pievoje rankioti žiogus, kitus vabzdžius, mėgins gaudyti žuvis. Tuo metu laukuose knibždėti knibžda žiogų ir kitų vabzdžių, kurie sudaro 70 proc. natūralaus gandro lesalo. Bet tuo pačiu vis stiprės ir augs gandro plunksnos vis geriau jam seksis skraidyti. Taip dieninės maisto paieškos nutols nuo sodybos vis toliau.. Panašiai elgiasi ir saugėliai gandrai, skraidyti pradedančioms savo atžaloms jie vis rečiau ir mažiau atneša lesalo į lizdą ir alkis jauniklius gena pradėti ieškoti lesalo patiems. Pamažu papildomai nelesinamas gandras turėtų atprasti nuo jį maitinusių žmonių ir prisijungti prie jau laukuose besibūriuojančių savo gentainių Taip užauginsite sveiką jauniklį ir jo neprisijaukinsite. Rugpjūčio pabaigoje jis turėtų kartu su kitais laukiniais paukščiais patraukti į žiemojimo vietas Afrikoje.

Gandrų migracija. J. Morkūno nuotrauka

LOD nori padėkoti visiems gamtai neabejingiems žmonėms kurie rūpinasi į nelaimę patekusiais laukiniais gyvūnais, tiek paukščiais tiek žinduoliais. Kai nelaimėlis gyvūnas susiduria su elektros perdavimo linijomis, automobiliais, pastatų langais, namų renovacija ar kita žmonių veikla natūralioji atranka nustoja galiojusi. Kiekvienas žmogus pasirūpinęs dėl mūsų, žmonių, kaltės į nelaimę patekusiais gyvūnais elgiasi teisingai ir yra vertas padėkos. Suteikti pagalbą laukiniam gyvūnui nereikia jokių Aplinkos ministerijos ar kitų tarnybų leidimų, tol kol gyvūnas yra slaugomas, globojamas ar gydomas.