Šio paukščio identifikavimas gana komplikuotas dėl panašumo į smailiauodegį plėšiką (Stercorarius parasiticus) bei galimų trijų spalvinių formų. Bukauodegį plėšiką, net ir esant sudėtingoms stebėjimo sąlygoms, galima atskirti pagal kūno formą ar skrydį. Šis paukštis yra gerokai masyvesnio kūno sudėjimo, platesne krūtine ir apvalesniu pilvu nei smailiauodegis plėšikas. Jo sparnų pagrindas akivaizdžiai platesnis, o skrydis sunkesnis ir ne toks grakštus kaip smailiauodegio gentainio.Vienas iš pagrindinių skiriamųjų požymių yra dvi vidurinės ilgesnės uodegos plunksnos apvaliais (bukais) galais. Suaugusių paukščių šios plunksnos 12-70 mm ilgesnės už kitas, o jaunų - visai trumpos, bet taip pat bukos, priešingai nei smailiauodegių plėšikų. Suaugusių paukščių kaklo šonai geltoni, apačia balsva, viršugalvis ir sprandas juodi, snapas gerokai stambesnis nei smailiauodegio ar ilgauodegio. Žiemos apdaru kūno spalva rusva, balsva ir geltona spalva išnyksta, panašiai atrodo ir jaunikliai. Jauni paukščiai dar daugiau panašesni į smailiauodegį plėšiką, paprastai dviejų spalvinių variacijų (šviesesnės ir tamsios formos), bet beveik visada atrodo itin tamsūs. Sparnų apatinėje pusėje gana aiškiai pastebimos dvi šviesios juostos ant didžiųjų plasnojamųjų plunksnų (smailiauodegio – tik viena).

 

Peri bukauodegiai plėšikai arkties tundroje, o migruoja per šiaurės ir vakarų Europos teritoriją dažniausiai gegužės bei spalio–lapkričio mėnesiais, tačiau Lietuvoje buvo matyti ir balandžio, birželio bei rugsėjo mėnesiais.

 

Šiuo metu visos Europos ornitologai stebi itin daug bukauodegių plėšikų. Vien kaimynai lenkai šiomis dienomis (t. y. lapkričio viduryje) gali stebėti tris šios rūšies paukščius kontinentinėje šalies dalyje. Vienas jaunas, itin nebaikštus paukštis nuo lapkričio 11 dienos (jau apie 6 dienas) laikosi Siemianovkos vandens telkinyje (Palenkės vaivadija, netoli Lietuvos sienos), kur netgi bando iš žvejų atiminėti gyvas žuveles, naudojamas masalui. Kaimyninėje Latvijoje šiais metais registruoti du rudeniniai rūšies stebėjimai, rugsėjo 18 d. ir spalio 22 d. Papėje. Apie itin dažnus bukauodegio plėšiko stebėjimus šiomis dienomis praneša ir britų ornitologai.

 

T. Ivanauskas rašo, kad „pasitaiko Baltijos pakraščiuose“ tačiau jokių konkrečių duomenų apie šios rūšies stebėjimą mūsų šalyje nepateikia. Pirma kartą Lietuvoje šio plėšiko stebėjimas registruotas 1973 m. birželio 19 d.  – V. Nedzinskas Žuvinto ežere stebėjo du jaunus paukščius. Nuo to laiko Lietuvoje užfiksuota jau 11 stebėjimų. Įdomu, kad Lietuvoje bukauodegis plėšikas dažniau stebėtas ne pajūryje, o kontinentinėje šalies dalyje. Pajūryje iš viso 5 stebėjimai: Ventės rage 1997-04-14, Kintų žuvininkystės tvenkiniuose 1997-10-19, prie Nidos 1999-11-28, prie Pervalkos 2005-09-07, Kopgalyje 2009-09-23. Kontinentinėje dalyje iš viso 7 stebėjimai: Žuvinto ežere 1973-06-19 ir 1995-05-20, Kavarsko vandens saugykloje 1985-10-20, prie Kaišiadorių HAE 1989-05-02 bei Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose 2003-05-11 ir 2010-11-14. Paminėtinas 2003 m. gegužės 11 d. K. Castren ir J. Janulaičio stebėjimas, kai vienu metu Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose buvo stebėti du bukauodegiai plėšikai – vienas šviesios ir vienas tamsios formos migruojantys paukščiai.